Apie neįgyvendinamas misijas



Esame įpratę kelti tikslus tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime, todėl ne išimtis ir vaikai. Iš jų reikalaujame mums priimtino, socialines taisykles atitinkančio elgesio, mus tenkinančių įvertinimų mokykloje ar kitose srityse. Kartojame jiems, kokiais žmonėmis jie turi būti ir kokiais jokiu būdu negali. Nurodome, ką ir kaip vaikai turi daryti, kad taptų tuo, ko iš jų tikimės, iškeliame tikslus, kurių jie turi siekti. Tokiu būdu suteikiame aiškumo, padedame nepasiklysti galimybių ir pasirinkimų pasaulyje, tačiau kartais, patys net nejausdami ir nenorėdami, provokuojame stagnaciją, vedančią į savivertės nuosmūkį ir absoliučią demotyvaciją.

Tikslai, kurie stabdo

Kiekviena įgyvendinta užduotis, pasiektas tikslas – tai tarsi mažytis laimėjimas, pergalė. O pergalės džiugina, suteikia galimybę pasijusti vertu daugiau. Iš tikrųjų šie procesai yra ne tik išoriniai, juos nulemia hormono serotonino kiekis ir gamyba organizme. Kiekvieną kartą, kai pasiekiamas užsibrėžtas tikslas – jo daugėja, tai skatina geresnę emocinę būseną, o svarbiausią – žadina norą. Žadina norą norėti apskritai, siekti dar kažko, išsikelti dar vieną tikslą. Priešingas procesas vyksta tuomet, kai tikslai nepasiekiami – serotonino organizme mažėja, todėl žmogus jaučiasi nelaimingas ir norai blėsta. Dėl šių priežasčių, iškeltos užduotys turi būti įgyvendinamos, o kuo greičiau pavyksta tai padaryti – tuo daugiau serotonino gaminama, tuo laimingesni jaučiamės, tuo daugiau pozityvumo ir naujų tikslų, jėgų juos siekti. Kaip tai susiję su vaikais? Esame linkę jiems kelti neįgyvendinamus, arba dar vadinamus viso gyvenimo uždavinius. Nurodome jiems tikslus, kuriuos įgyvendinti šiuo metu jie neturi absoliučiai jokių galimybių. Pavyzdžiui: turėsi įstoti į universitetą, pavasario semestre pažymiai turi būti ne žemesni nei 8. O dar blogiau, jei tikslai formuluojami su juodosios magijos burtažodžiais: VISADA ir NIEKADA. Iškėlę tokias sąlygas apskritai atimame iš vaiko galimybę pasidžiaugti įveikta užduotimi, o tai reiškia – ir norą, motyvaciją.

Kokie tikslai stumia pirmyn?

Motyvaciją ir norą judėti pirmyn skatina įveiktos užduotys, įgyvendintos misijos. Net mūsų akimis nesudėtingą viso gyvenimo arba VISADA ir NIEKADA planą turime dalinti mažomis atkarpomis, žingsneliais, kuriuos įgyvendinęs vaikas galėtų pasidžiaugti ir pasišokinėdamas šuoliuoti tolyn. Net jei tai nekenčiamiausia pasaulyje lietuvių kalbos pamoka ar nesutvarkomas kambarys – jie gali tapti kitokie, jei taps įveikiami. Bent po truputį (juk galima pasidžiaugti trim be klaidų parašytais žodžiais, nebūtina iškart trim rašiniais, galima pasidžiaugti į vietą sudėtomis kojinėmis, nebūtina iškart sutvarkyta visa spinta).