Iš ko juokiasi puodas arba apie tai, kodėl vaikai neskaito knygų



O apie tai, kad vaikai neskaito knygų, galima išgirsti tikrai daug… Na, neskaito. Net į rankas nepaima. Tenka versti, kad bent pirmą skyrių atsiverstų. Nuolat skaičiuoti įveiktus puslapius. Juk jiems galvose tik telefonai,  kompiuteriai, žaidimai. Daugiau apie nieką negalvoja! Būtų neteisinga nesutikti. Lygiai taip pat, kaip ir laikyti tokį elgesį savaimine problema, užuot vertinus kaip padarinį. Tad kur tos tikrosios priežastys?

Kaip ryžtis savanoriškai kančiai

Jau  vien tėvų išsakyta mintis, kad reikia vaiką versti skaityti, paverčia šį procesą kančia. Ar kas nors noriai  imasi veiklos, kuria užsiimti yra verčiamas? Ar darbuose su malonumu imatės ruošti ataskaitas, atlikti inventorizaciją ir kitus panašius darbus, jei visą mėnesį kolegos kalba apie tai, kaip apie baisiausią košmarą? Vargu. O jei staiga tos kalbos nutiltų ir visi darbai būtų vienodai svarbūs? Vienodai prasmingi ir vienodai būtini atlikti. Jokio lyginimo, jokio išankstinio nusiteikimo, jokios prievartos, kuri, pirmiausia, kyla iš aplinkos, o po to randa vietą ir kiekvieno iš mūsų viduje. Lengvai įgyvendinamas metodas – paprasčiausiai liautis kurti prievartos skaityti kultūrą, nepaversti to kančia, apie kurią nuolat primenama. Jei svarbu ir reikia atlikti matematikos ar istorijos namų darbus, lygiai taip pat svarbu atsiversti ir knygą. Rezultato nereikia tikėtis iš karto, tačiau pastangos skaitymą paversti savaime suprantamu dalyku atneš tikrai geresnių rezultatų nei skatinimas ryžtis savanoriškai kančiai.

Iš ko juokiasi puodas

Visiems puikiai žinoma, iš ko tas puodas juokiasi – iš tokių pačių, kaip jis. Tai yra tų, kurie patys pirmenybę teikia monitoriui ar išmaniojo įrenginio ekranui, tų, kurie mieliau naršo socialinių tinklų platybes, nei atsiverčia knygą. Tų, kurie užsiima maloniais dalykais, o kitus verčia SKAITYTI. Kaip opozicija jau minėtai prievartos skaityti kultūrai, turėtų būti puoselėjama skaitymo kultūra. O kur pirmiausia, jei ne namuose? Kitaip tariant, didžiąją dalį įpročių ir vertybių vaikai atsineša iš namų, šeimos (kad ir kaip mums tai kartais nepatiktų), todėl jei patys nesiryžtame atsiversti to pirmojo skyriaus, kaip galime to tikėtis iš vaiko?

Ekranas yra nuostabus dalykas ir kartais puiki auklė, tačiau jei norime, kad skaitymas vaikui nebūtų svetima žemė, turime skaityti vaikams, skaityti su vaikais, skaityti patys, kurti skaitymo, o ne prievartos skaityti, kultūrą. Niekas neturi teisės reikalauti mokėti tai, ko nemokė.