Netinkamai elgiasi ir gyvena kompiuteryje. Kas? Mano vaikas



Kad vaikas nuolatos žaidžia kompiuterinius žaidimus, visa esybe yra persikėlęs į virtualiąją erdvę, o sugrįžęs iš jos ima krėsti šunybes, tampa nesukalbamas ir apskritai nesuprantamas, galima išgirsti iš daugybės mokyklinio amžiaus (o kartais ir jaunesnius) vaikus auginančių tėvų. Kas šis, it nepagydoma liga, apninkantis reiškinys?

Kaip visa tai vyksta?

Paprastai, tėvų, kurie dalijasi sudėtinga patirtimi atžalų elgesio klausimais, parodymai sutampa: mokykloje toli gražu iki pavyzdingo mokinio visomis prasmėmis, tokiems vaikams, dažniausiai, reikalingi ne tik lietuvių kalbos korepetitoriai ir kiti papildomai mokytis padedantys mokytojai, namuose egzistuoja tik kompiuteris, o pakeitus aplinką situacija taip pat nepasitaiso – vaiką suvaldyti sunku. Šie vaikai nuolatos pakliūna į nemalonias situacijas, sukelia žalos ir nuostolių, dėl kurių raudonuoti bei už kuriuos materialiai atlyginti tenka nepatenkintiems tėvams. Po to, veikiausiai, laukia ilgi ir grėsmingi pokalbiai namuose, ašaros ir nervų karas. Ar kas nors po to pasikeičia? Ne. Kodėl?

Dėmesio stoka

Dėmesio stoka? Taip. Būtent šią priežastį, kaip pagrindinę netinkamo vaikų elgesio, įvardija psichologai. Kaip taip gali būti, jeigu vaiką iš darželio ar mokyklos pasiimate kai tik įmanoma, KARTU lekiate į parduotuvę, autoservisą ar net kirpyklą, jei KARTU jį pasiimate į darbą…? Atsakymas paprastas – tai nėra laikas su vaiku ir dėmesys jam. Tai nėra bendravimas ar ryšio kūrimas. Pajutęs jo stygių ir matydamas, kad net būdami kartu esate toli, vaikas ima ieškoti būdų, kaip tą dėmesį pelnyti.  Koks tas būdas? Elgtis netinkamai. Tuomet, metę visus darbus ir išmaniuosius įrenginius, tėvai skuba prie jaunojo nusikaltėlio, kuris triumfuoja 1:0. Taip trokštas tėvų dėmesys laimėtas, o kodėl pergalės kaina būtent tokia – diktuoja tėvai.

Kita vertus, vaikai taip linkę elgtis dar ir dėl to, kad tai, ką jie atlieka deramai, nėra vertinama. Verta susimąstyti, kaip dažnai vaikas yra pagiriamas už tai, ką padarė gerai? O kiek kartų ranka numojama į tai, ką padarė blogai? Pažangius ugdymo metodus ir šiuolaikinę taktiką taikančiose aukštesnio standarto mokyklose pedagogams  (taip elgtis turėtų ir lietuvių kalbos korepetitoriai) rekomenduojama nekreipti dėmesio į mokinius, kurie ima išdykauti, nedrausmingai elgtis pamokų metu. Kodėl? Taip vaikas supranta, kad bent jau mokytojos dėmesio tokiu būdu neišsireikalaus. Jį gauna tie, kurie paiso taisyklių. Ką tenka daryti neklaužadai? Šlietis prie būrio.

O kaipgi kompiuteris?

Taigi, kompiuteris ir visi kiti išmanieji įrenginiai, patraukliai šviečiančiais ekranais, į kuriuos panyra vaikai. Ir tiesą pasakius, juk ne tik vaikai. Bet dabar apie juos. Virtuali realybė pasižymi savybe įtraukti (ir tai mato visi: tėvai, pedagogai, lietuvių kalbos korepetitoriai), nes ten viskas yra taip, kaip nori. Ten tave nuolatos giria ir skatina, ten tave kviečia bandyti dar tūkstantį kartų, nors jau tiek pat nepavyko. Ten niekas nepeikia, jei ką ir sugriovei, o štai jei pavyko sukurti – sėkmę lydi salvės. Tad kodėl negyventi tokiame pasaulyje, kuriame tavo nuopelnai yra svarbesni už nesėkmes? Juk ir vaikai pavargsta būti blogi ir taip kovoti dėl žvilgsnio, akių kontakto, išjungtos socialinių tinklų programėlės… Pakeltų į juos akių žaidimų aikštelėje, kai atrodo, kad jie patys taip įsijautę, jog nieko nemato. Mato. Ir laukia. Verta patikrinti, tikėtina, kad tie žvilgsniai – susitiks.