Pagranduko sindromas: kas, kaip ir kodėl?



„Veikiausiai, tai būtų galima pavadinti Pagranduko sindromu“, – susimąsčiau visai neseniai, ruošdamasi pupui (dešimtoje klasėje laikomam egzaminui). Ruošdamasi? Taip, ruošdamasi, nes norėdama padėti kitam, pirmiausia, privalai suprasti tiek, kiek supranta kitas, ir priešingai, nesuprasti to, ko ir jis nesupranta… Išmokti nesuprasti to, kas tau atrodo elementaru, yra kone pati sunkiausia užduotis. Tačiau šį kartą ne apie tai. Nors, kita vertus, taip jau atsitiko, kad apie Pagranduko sindromą susimąsčiau kaip tik dėl to, kad dauguma mano mokinių išmokė mane nesuprasti labai daug paprastų dalykų… Taigi, ėmiau svarstyti, kodėl taip yra ir kas tarp jų bendra. Pirmasis rastas panašumas, žinoma, buvo amžius.

Pagrandukas šeimoje ir mokykloje

Kai esi lietuvių korepetitorius – dirbti tenka su įvairiais vaikais, tačiau daugiausiai dėmesio visada reikalauja tie, kuriems sekasi sunkiausiai. Pastebėjusi, kad visi jie – jauniausi šeimoje, nutariau įvardinti tai Pagranduko sindromu (o, kaip mane nustebino atradimas, kad toks sindromas, anot psichologų, iš tiesų egzistuoja!), taigi, ėmiau problemą gvildenti giliau. Tarp mano pagrandukų ir jų brolių / seserų paprastai yra gana žymus amžiaus skirtumas – 10-15 metų. Vyresnieji šeimos vaikai jau būna atsisveikinę su vidurine, o kartais net ir su aukštuoju. Dirba, beje, padorų, neblogai apmokamą darbą (pavyzdžiui, valstybės tarnyboje). O kaip pagrandukai? Jiems sunkiai sekasi įveikti tiek pradinę, tiek pagrindinę mokyklą… Palyginti su tais, kurie šeimoje nėra tiek jaunesni už savo brolius / seseris, ar apskritai ,yra vyriausi, pagrandukai sunkiau įsimena, lėčiau įsisavina, tą pačią informaciją jiems tenka kartoti daugiau kartų. Tam tikrais atvejais, trūksta bendravimo įgūdžių ar net elementarių dalykų suvokimo (yra tekę aiškinti dešimtokui, kas yra gyslotis ar virkštelė, ką reiškia išvydau šūsnį knygų – ir taip yra visai nė dėl to, kad jis turėtų raidos sutrikimų, paprasčiausiai stinga išprusimo), jiems sunku susikaupti (lietuvių korepetitorius susiduria ir su tokiais mokiniais, kurie net aštuntoje klasėje be pagalbos neįveikdavo namų darbų užduočių – tik todėl, kad negeba susikoncentruoti, reikalauti iš savęs bent pamėginti jas atlikti). O ką jau kalbėti apie pagrindus, kuriuos pagrandukai turėtų būti įgiję mokykloje – ir čia kalbama ne apie mokslo subtilybes, o apie elementarius dalykus: priebalsių ir balsių skyrimą, linksnius ir kt.
Sunku šiems vaikams ne tik mokytis, bet ir pritapti. Ne visi jų patyria patyčias, ir vargu, ar tuomet, kai jos mokyklose vyksta tokiu mastu, jas būtų galima sieti vien su vienu ar kitu socialiniu rodikliu, tačiau būta ir tokių pavyzdžių. Vis dėlto, didžiausias akmuo čia lekia į pedagogų daržą – dažniausiai mano pagrandukai būdavo tiesiog nurašomi: „Tu nesugebėsi“, „Turbūt ir vėl neatlikai“, „Visiems aišku, tik tau ne“ ir panašios replikos juos lydėdavo iš daugelio dalykų mokytojų lūpų. Ar tai motyvuoja? Nežinau, kokią negirdėtą metodiką tie mokytojai taikė ir kokių rezultatų tikėjosi (veikiausiai ne įrodyti, koks niekam tikęs šis mokinys ir kaip jam reikalinga specialioji mokymosi programa, ne ne, negalėčiau nė pagalvoti, kad pedagogas, jaunosios kartos šviesa, galėtų šitaip elgtis), bet vaikų savivertę tai menkino. Palaipsniui motyvacija blėsdavo ir likdavo tik susitaikyti su parinkta etikete. O kiek galima mėginti ir vaikui kartoti, jei niekas nesikeičia? Tiesa, bet kodėl niekas nesikeičia?

Pagranduko šeima

Štai, kertinis visų dorybių ir nedorybių akmuo – šeima. Ir tai jokiu būdu nėra kaltinimas. Pagranduko šeima, dažniausiai, yra mylinti ir savotiškai rūpestinga, tik vienas bet… Nuo pat mažumės su pagranduku yra elgiamasi kaip su suaugusiuoju. Visi aplink jį yra dideli ir savarankiški – ar to reikalaujama ir iš pagranduko? Deja. Kur kas paprasčiau viską atlikti už jį. Ką išmoksta vaikas? Kad viskas šiaip ar taip bus sutvarkyta. Ir taip būna. Nenorėdama, kad sūnus gautų prastą pažymį, pagranduko mama, grįžusi iš darbo vėlų vakarą, sėda atlikti namų darbų, kurių jis nesuprato… Ir taip ji elgiasi iš meilės. Ar pagrandukas mato priežastį stengtis? Skaityti užduotį dar kartą, kol supras? Vargu. Taip jie po truputį tampa lepūnėliais. Ir čia svarbus dar vienas aspektas – tėvų užimtumas ir dėmesio stoka. Pagrandukų tėvai būna jau kiek vyresni nei jų bendraklasių, paprastai įnikę į verslus ar darbus, todėl šie vaikai dažnai būna vieni (dar būdamas ketvirtokas vienas mano pagrandukų vakarais užmigdavo vienas), taigi, tėvai ima jausti savotišką kaltę, kurią, žinoma, mėgina išpirkti daiktais ir nuolaidžiavimais. Juk jei vaikas yra toks geras ir gali vienas pabūti namuose, tėvai turi atsilyginti tuo pačiu ir nereaguoti taip jau stipriai jam gavus pastabą ar prastą įvertinimą. Kas vyksta toliau? Pagrandukas įgauna teisę spręsti, nors tam atlikti dar tikrai nėra pajėgus, galiausiai rinktis, kuriuos namų darbus atlikti, kurias pamokas lankyti…
Ar galima tai pakeisti ir šią karuselę sustabdyti? Abejoju. Galima sukurti šimtus patarimų, kaip turėtų elgtis tėvai ir pedagogai, kad išvengtų galimų problemų, tačiau turbūt taip jau lemta – vieniems smagu turėti namuose mažylį, kuriam reikalingas išskirtinis dėmesys, o kiti tiesiog pavargsta dirbti savo darbą, todėl pasiūlo jį palengvinti ir mokiniui.
Vienintelis būdas neprisidėti – pakeisti požiūrį į tokius vaikus ir laiku priimti tinkamus sprendimus, nes dažniausiai šie pagrandukai geraširdžiai, bendraujantys ir kūrybingi. Tiesiog jiems reikia šiek tiek daugiau pagalbos.