Vaiko drausminimas grasinimais – kokia reali nauda?



            Vaikai ne visada elgiasi taip, kaip aplinkiniams norėtųsi. Arba – kaip aplinkiniams būtų patogu. Tiesa, dažniausiai tie aplinkiniai yra patys tėvai, kuriems vaikų nepaklusnumas kelia stresą, pyktį ir kitas neigiamas emocijas. Ypač, jei incidentai kyla viešumoje, kur, rodos, visų šalia esančiųjų žvilgsniai nukrypta į jus ir tik į jus. Ir kai mažieji šeimos nariai nereaguoja į taikius prašymus, dažniausiai griebiamasi tikro kovos ginklo – grasinimų. Kokį signalą toks drausminimas siunčia vaikui? Ar pasiektas rezultatas iš tikrųjų yra toks, kokio siekta?

Ginklas galingas – naudojimas nesaikingas

Vaikams būdinga daug judėti, tyrinėti, patiems viską patirti. Anokia čia paslaptis, kad vaikai mokosi per pažinimą. Ir net nesvarbu kokio amžiaus yra tie vaikai – pradedantys darželinukai ar jau pažengę paaugliai, kol nepatiria patys – tol nesijaučia žinantys, kad ir kiek kartų jiems tai būtų pakartota. Kartais toks pažinimo būdas pasidaro nepriimtinas: kai jis kelia daug triukšmo, kai išsitepa drabužiai, dūžta daiktai, kai tėvai negali ramiai pasikalbėti su draugais ar suplanuotu laiku išvykti namo, kai groja tranki muzika ar, mūsų akimis, ne vietoje mėtosi daiktai. Tada čiumpame grasinimus ir blogiausia, kad taip įsijaučiame, jog jie tampa vieninteliu drausminimo, ar net labiau komunikacijos, modeliu. Vaikas nuolatos ima girdėti „Jei nepadarysi to, gali pamiršti ir kitą“, „Arba tuoj pat padarai tai, arba bus va taip“. Ką tai signalizuoja mažajai asmenybei? Pirmiausia – nepagarbą. Absoliučią nepagarbą jos priimtiems sprendimams. Galbūt jie ir nėra teisingi, tačiau klystame visi ir mažiausiai tuo metu norime girdėti grasinimus. O dar ir iš pačių artimiausių žmonių. Drausminimas grasinimu vaiką ima sprausti į kampą ir provokuoja elgtis priešingai – aktyvinama psichologų vadinama gynybos reakcija. Vaikas jaučiasi puolamas, nes aiškiai kesinamasi į jo laisvę.

Tai ką tada daryti?

            Pirmiausia, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kas tokius konfliktus sukelia, ir vengti dirgiklių. Galbūt vaikas yra pervargęs, galbūt esame įsijautę į begalinius draudimus ir jam stinga laisvės saviraiškai, galbūt ignoruojame jaunuolio individualumą ir nesuteikiame erdvės unikalumui atsiskleisti (ypač paaugliams norisi privačios zonos, kurioje galiotų jų taisyklės, kurioje jie patys galėtų spręsti, kur ir kaip pasidėti daiktus, kada tvarkytis, kada užgesinti šviesą ir pan.)

            Kitas dalykas – grasinimą keisti skatinimu arba kitaip – iš bausmių režimo pereiti į apdovanojimų. Vaiką drausminti ne grasinimais, ko jis neteks, o priminimais, kas jo laukia, jei pateisins lūkesčius ir susitarimus. Teigiamo įvaizdžio formavimas duos saldesnių vaisių nei įpročio, kad vaikas vis tiek visada elgiasi netinkamai ir yra pasmerktas kažko netekti.

            Galiausiai, turime ugdytis toleranciją. Turime atskirti išties netinkamą elgesį nuo to, kuris tiesiog nepatogus mums. Turime palikti užtektinai erdvės, nesisavinti vaikų ir priimti juos kaip asmenybes, tokius, kokie yra. Juk patys pasirinkome dalią nuolat laviruoti ir ieškoti kompromisų, tad ir drausminimas turi būti grįstas diplomatiniais santykiais. Bet kuriame amžiaus tarpsnyje.