Visų pirma moteris, žmona ir tik tada mama (interviu)



Tapusios mamomis moterys visu šimtu procentų atsiduoda vaikams, neretai pamiršdamos pačios save: savo norus, poreikius, o ką jau kalbėti apie vyrą. Buitis ir vaikų ugdymas dažnai pasiglemžia didžiąją dalį laiko, kurio negailėti sau ragina šio pokalbio herojė Laura, energinga, veikli, trijų vaikų mama.

Laura, esate viena iš projekto „Moters mokykla“ iniciatorių, kurio pagrindinis tikslas – skatinti moteriškumą, ugdyti žavesį. Kaip Jums pačiai pavyksta derinti moteriškumą ir motinystę?

Mano manymu, svarbiausia viską daryti iš širdies. Moteriškumas ir motinystė – tai moters prigimtis, todėl natūralu, jog poreikis puoselėti šiuos instinktus juntamas savaime. Vis dėlto, svarbu suprasti, kad pirmiausia turi būti moterimi.

Siekiame tai skatinti, todėl savo klientes mokome rūpintis savimi, išgirsti save, suprasti, ko nori tikroji AŠ. Kodėl tai taip svarbu? Nes tik patenkinusi savo poreikius ir realizavusi save, moteris pasikrauna gerų emocijų, nes tik pati jausdamasi laiminga, ji gali tuo dalintis su aplinkiniais, tapti sektinu pavyzdžiu savo vaikams.

Kas tapo didžiausia paskata pradėti šią veiklą? Kaip  veikli moteris pasitiko žinią apie nėštumą arba kaip mama tapo veiklia moterimi?

Visada buvau labai veikli moteris, tad išėjus vaiko priežiūros atostogų, viskas tarsi sugriuvo. Trūko savirealizacijos, laiko sau, viskas pradėjo suktis aplink sūnų ir jo poreikius, užgulė buities rūpesčiai. Vėliau gimė ir dukrytė… Dar labiau pradėjau idealizuoti šeimą, namus.  Vaikai mane džiugino, o mano pačios situacija ne…

Pajutau, kad esu pervargusi, nuolatinis rūpestis viskuo aplink, tik ne savimi, mane išsekino, po konsultacijos, kurios metu gydytojas man nurodė, jog privalau skirti laiko sau, ėmiau ieškoti būdų, kaip patenkinti ir savo poreikius. Ko tiksliai ieškau, nežinojau ir pati, tačiau puikiai suvokiau, kad noriu būti ramesnė, švelnesnė, moteriškesnė, elegantiška.

Pastojusi trečią kartą, nusprendžiau veikti! Kartu su bendramintėmis įkūrėme „Moters mokyklą“.Ši veikla man labai padėjo: atradau savo unikalumą, tapau rami ir pasitikinti savimi.

Papasakokite, kas yra toji magiškų galių turinti „Moters mokykla“? Kas yra Jūsų komanda? Koks veiklos principas? Kokio pobūdžio užsiėmimai ten vyksta ir kas juos veda?

„Moters mokykla“ prieš kelis metus buvo tik svajonė apie erdvę, kurioje moteris rastų įkvėpimą, palaikymą bei galėtų atsipalaiduoti. Sutiktų bendraminčių su kuriomis kartu galėtų žengti moteriškos elegancijos keliu. Džiaugiuosi, jog ši svajonė pildosi ir po kiekvienų mokymų dalyvės išeina vis gražesnės, labiau savimi pasitikinčios, pasitempusios ir pasisėmusios energijos veikti.
Elegancija dažnai siejama tik su išore, tačiau tikroji elegancijos paslaptis – tai gebėjimas suderinti savo išorinį ir vidinį pasaulį, būtent to ir mokomės „Moters mokyklos“ reguliariai organizuojamuose mokymuose.
Daug ką ir pati patyriau: nuolatinį stresą, skubėjimą, gyvenimo prasmės praradimą ir visišką disbalansą. Nepatikau sau nei kaip žmogus, nei kaip moteris, todėl ir ieškojau profesionalių, kurios, pirmiausia, man padėtų atrasti tikrąjį moteriškumą. Pavyko tai pasiekti ir dabar džiaugiuosi komanda psichologių, stiliaus eksperčių ir elegancijos trenerių. Jos moterims ne tik padeda dirbti su savimi, bet ir įkvepia savo pavyzdžiu. Esu tikra, jog jeigu įrengtume slaptą kamerą, pavyzdžiui, lektorės Evelinos, vedančios „Menas būti elegantiška“ užsiėmimus, nepamatytum jos susikūprinusios. Aš įsitikinusi, kad net ir būdama viena, ji tiesia nugara atsirems į atlošą, kojas grakščiai pasuks į šoną ir gurkšnodama rytinę kavą, plastiškais riešo judesiais suks šaukštelį – taip, kaip to moko ir mūsų klientes.

Užsiėmimuose, kuriuos organizuojate, daug dėmesio skiriama elegancijai, grakštumui. Kodėl moteriai tai svarbu? Kaip išlikti elegantiška moterimi pastojus, jau auginant vaiką?

Svarbiausia – kiekviena turime atrasti laiko sau, ugdyti savyje elegantišką moterį. Tai papildo gyvenimą žavesiu, aistra, ima rastis daugiau meilės, charizmos… Jaučiamės laimingos ir pasitikinčios savimi. Na, o kai moteris laiminga, pasitikinti savimi – tuomet ji pati gali skleisti meilę ir šilumą, dalintis tomis emocijomis su  jai brangiais žmonėmis.

Dažnai sakoma, kad moterį ypač subrandina kūdikio laukimo ir gimdymo patirtis.
Tai tiesa, bet ir visi motinystės metai gausūs savitų įspūdžių ir patirčių, o štai jau užauginusiai vaikus moteriai tenka atrasti save iš naujo.

Vienas svarbus moteriškumo lavinimo būdas – būti gražiai, rūpintis savimi ir kurti grožį aplink save.

Kaip toji kūdikio laukimo ir gimdymo patirtis subrandino Jus pačią?

Sunkiausias mano gyvenimo etapas buvo tuomet, kai susilaukiau pirmojo vaiko – vyras išvykdavo į darbą, o aš liūdėdavau likusi namie, tarp keturių sienų, viena su vaiku… Nes tuo metu man atrodė, jog mano laimė ir mano svajonių išsipildymas liko darbe, kuriame dirbau įdomų, atsakingą ir svarbų darbą. Vėliau susilaukiau dar dviejų žavių pametinukų.

Vieną akimirką tiesiog ėmiau ir susimąsčiau, stabtelėjau akimirkai, nusiraminau ir pažvelgiau į save, tuomet apsidairiau aplinkui – ir tiesiog visa širdimi pajutau gamtos ir gyvenimo grožį, jo subtilumą. Kai įkrenti į darbus, lengva bėgti nuo savęs. Visi pasiekimai, pripažinimai ir apdovanojimai didina mūsų ego, o kai gyvenime atsiranda vaikai, pajunti kitą gyvenimo skonį. Prisiminiau, jog visuomet siekiau būti laiminga, ramia, atsipalaidavusia, moteriška ir seksualia…  Ir tuomet pasiryžau tokia būti, padėti sau tokia tapti.

Tik dabar suprantu, kad vaikai – tai mano gyvenimo mokytojai. Kiekvienas vaikas atėjo manęs išmokyti dalykų, kurių aš nemokėjau.

Veikla ir vaikai. Kokio amžiaus vaikus auginate? Kokia yra jų dienotvarkė, kol tėveliai darbe? Kaip su vyru pasiskirstote šią atsakomybę?

Auginame tris vaikus: septynerių sūnų Simą, penkerių dukrą Ugnę ir trimetę jaunėlę Vasarę. Jie visi dar eina į darželį, tad su vyru galime ramiai darbuotis. Kiekvienas vaikas atskirai turi mamadienius – tai yra dieną su mama. Iš anksto nusprendžiame, kaip jį norime praleisti.
Taip pat atskiras laikas skiriamas ir pabūti tik su tėčiu, pavyzdžiui, šeštadienio rytas yra tėčio ir sūnaus laikas – jiedu važiuoja į baseiną.

Ar tarp tėčio ir sūnaus – ypatingas ryšys? Ar namuose juntamas pasiskirstymas – tėčio sūnus ir mamos dukrytės?

Ryšys tarp tėčio ir sūnaus atsirado laikui bėgant. Tada, kai tėtis pripažino, kad sūnus yra kitoks. Nepanašus į jį. Iš pradžių vyras mėgino kreipti sūnų jam patinkančia linkme, bet vėliau suprato – sūnų labiau traukia menai. Vyko ilgos paieškos, kol jie abu surado bendrą veiklą, kuri ir sustiprino ryšį. Vaikų pasiskirstymo mūsų šeimoje nėra. Yra veikla, kuria smagu užsiimti su mama, ir veikla, kuria su tėčiu.

Kaip apskritai vertinate vaikų, kaip asmenybių ugdymą? Kokias svarbiausias vertybes jiems diegiate?

Kiekvienas vaikas yra asmenybė. Mūsų darbas besąlygiškai juos mylėti. Pagrindinė vertybė mūsų šeimoje – pagarba sau ir kitam.

O kokia veikla su mama vaikai užsiima mamadienių metu? Kaip kilo mintis juos skirti kiekvienam individualiai, o ne visiems kartu?

Mamadieniais mes atlikinėjame įvairius buities darbus: gaminame, rūšiuojame nenaudojamas knygas, žaislus, einame į parką, važiuojame gerti kavos,  žaidžiame žaidimus, ir dar daug visko prisigalvojame, bet esminė taisyklė – veikiame tai, kas mums abiems teikia malonumą. Ir tai darau su kiekvienu atskirai, nes tą dieną visas dėmesys tik tam vienam vaikui. Man tai suteikia ypatingą progą geriau pažinti, suprasti, išgirsti, leisti būti pačiam savimi, o ne mėgdžioti sesę ar brolį.

Laikas šeimai pabūti drauge. Kada ir kaip jį leidžiate visi kartu? Kaip pasiskirstote kasdienius darbus? Kur ir kaip leidžiate laisvalaikį, atostogas?

Su vyru esame sutarę, kad kasdienius darbus nudirbame šiokiadieniais. Savaitgaliais lieka nebent  tik ypatingos svarbos darbai, kuriuos atlikti darbo dieną nėra galimybių. Pačių darbų neskirstome, darome tai, ką mokame ir galime padaryti eikvodami mažiausiai laiko. Galiu ir aš įkalti vinį, bet vyras užtruks daug trumpiau. Lygiai taip pat ir jis gali sudėti  skalbinius į skalbyklę ir ją įjungti, bet man tai pavyks greičiau.

Laisvalaikiu žaidžiame stalo žaidimus, turime ledų dieną, penktadieniais visi kartu žiūrime filmukus. Atostogas skirstome į laiką su šeima, kuomet būname visi kartu, ir laiką tik mums dviems su vyru. Su šeima dažniausiai atostogaujame Lietuvoje (kaimuose, stovyklose, važiuojame prie jūros), o atostogauti dviese su vyru renkamės kelionę, kurioje leistume sau pasimėgauti buvimu kartu.

Teigiate, kad moterims labai svarbu rasti laiko sau, rūpintis tiek vidiniu, tiek išoriniu grožiu. Kaip tai vertina Jūsų vyras? Ar apskritai veikla ir vaikai nepasiglemžia laiko, skirto jam?

Vyras gyvenime man yra labai svarbus. Taigi, visa mano veikla planuojama taip, kad iš jo nebūtų atimtas laikas.  Vyras vertina tai, ką aš darau, kaip aš tai darau ir su pasididžiavimu apie tai kalba. Visus savo darbus stengiuosi baigti iki jam sugrįžtant ir namie vyrą pasitinku rami, su šypsena bei garuojančia vakariene.

Tokios pastangos, be abejonės, turi pagrindą. Kas Jums yra Jūsų vyras? Koks judviejų santykis? Ką jame ar už ką jį vertinate labiausiai?

Vyras man yra žmogus, kurį gerbiu ir myliu. Mes kartu  puoselėjame santykius. Visko būna, bet tai mes priimame kaip pamokas, kurių metu tobulėjame ir pakylame laipteliu aukščiau.

Aš jį labiausiai vertinu už pagarbą ir meile man. Yra neapsakomas jausmas – gyventi su žmogumi, už kurio jautiesi kaip už sienos.

Rūpintis savimi, vidumi, išore, namais, vaikais, vyru, darbu… Kaip visa tai spėti, jei skubėjimas – moteriškumo priešas? Ar pastangos netaps žalingomis?

O kas sako, kad aš spėju? Ir kam viską spėti? Dabar labai madinga būti veiklia ir visur spėjančia. O aš labiau noriu būti rami. Patikėkit, tai daug maloniau! Be jokios abejonės, mes esame protingos, stiprios ir galime pačios pasirūpinti savimi bei kitais, bet ar visada to norime? Leiskime sau būti gležnomis, švelniomis, tiesiog moteriškomis ir nebijokime prašyti pagalbos.

Skubėjimas, lėkimas atima iš mūsų ramybę, mes nesugebame atsipalaiduoti, nerandame  laiko sau. Ir taip yra tik todėl, kad visuomenėje tai tapo įprasta. O jūs pabandykite gyventi kiekviena savo tempu, net neįsivaizduojate kaip viskas pasikeis.

Kaip Jums pavyko atrasti savo tempą?

Su tempu būna labai įvairiai. Rodos, turi savo ritmą, juo mėgaujiesi ir staiga pamatai, kad jau gyveni ne savo tempu – pajunti, kad kažkas nedžiugina ar pradeda kabintis kokia liga. Tada vėl sustoji, nurimsti ir grįžti į savąjį.

Kaip savo ritmą atrasti tai skubančiai mūsų visuomenės moteriai, kuri neturi galimybės pati reguliuoti darbo valandų? Kaip jai išlikti ramia po ilgos darbo dienos, skubančiai namo pas vakarienės laukiantį vyrą ir vaikus?

To mes ir mokome „Moters mokykloje“. Moteris turi mylėti, girdėti ir jausti save. Suprasti, ar tai, ką ji daro, teikia jai pasitenkinimą. Pirmiausia, reikėtų atsakyti į klausimus: kam visa tai, ką aš darau? Kodėl aš tai darau? Dėl vyro? Vaikų? Kitų artimųjų? Ar tikrai man viso šito reikia?

Daug kartų teko diskutuoti su draugėmis ir  klientėmis, jos guodėsi man, kad kitaip ir negali būti, reikia dirbti dėl to, kad šeimą išlaikytų, reikia rūpintis viskuo, nes jei ne aš, tai kas dar  tai padarys už mane? Kai gyvenime tiek daug įvairių reikia, labai svarbu suvokti, ko nori.  Viską darydamos tik todėl, kad reikia, pradedame gyventi svetimus gyvenimus jų ritmu. Žinoma, aš neturiu omenyje, kad moterys turi tiesiog laukti, kol kažkas kitas viską atliks už jas, tik noriu pabrėžti, kad pirmiausia – pasirūpinkite pačios savimi. Žiūrėkite, juk to moko net lėktuvuose prieš skrydį: pirma kaukę užsidedi pats sau, o tik  tada dedi kitam.

Nebijokite keistis. Komforto zona yra gerai, kol nekelia nepasitenkinimo. O kai jaučiate, kad toks gyvenimo tempas nedžiugina, sustokite, pagalvokite, kokio gyvenimo visada norėjote? Apie ką svajojote? Ką galėtumėte dėl to pakeisti? Galimybių visada yra, reikia tik stipraus noro. Patikėkite, sutinku daugybę moterų, kurios ryžosi pokyčiams, vienos kardinaliems, kitos į savo gyvenimą įnešė tik šiek tiek permainų, bet žinote ką, jei jūs manęs paklaustumėte, ar jos dabar skursta, nes kažko atsisakė, atsakyčiau paprastai – jos žydi.

Kiek laiko jau gyvenate santuokoje ir koks yra Jūsų laimingos santuokos receptas? Kas pirmiausia esate – mama ar žmona? Kodėl tapus mama, svarbu nepamiršti, kad esi ir žmona?

Šiemet mes švęsime devintąsias vestuvių metines. Negaliu pasakyti, kad esu suradus laimės formulę, tiesiog išmokau iš kiekvieno gyvenimo etapo pasiimti tai, kas geriausia. Savo šeimoje aš visų pirma esu moteris, žmona ir tik tada mama.

Tapusios mamomis, mes užmirštame viską aplinkui, išskyrus savo vaikus. O tada prasideda kivirčai, nepasitikėjimas. Jei moteris gerbia save pačią, ją gerbs ir jos šeima. Tokia moteris taps pavyzdžiu savo vaikams, kurie vėliau taip pat kurs savo šeimas. O mes, mamos, juk norime, kad jie būtų laimingi!

Laiminga moteris – laiminga šeima? Kaip moteriai tapti sėkmės magnetu?

Yra tik viena taisyklė – priimti, mylėti save tokią, kokia esi. Žinoti, kad esi nuostabi. Tai suteikia pilnatvės jausmą. Kai mes iš tikrųjų mylime save, tuomet viskas gyvenime sekasi. Gera būti šalia tokios moters. Pagalvokite pačios, ar mieliau sėdėtumėte po žydinčiu medžiu ar nuvytusiu? Tikriausiai, po žydinčiu.  Taip ir šalia moters: prie švytinčios, skleidžiančios ramybę visi nori burtis.

Publikuota žurnale Mažylis

Domina profesionalus tekstų kūrimas – susisiekite!