Mano priešas – tavo draugas



Technologijų amžius, išmanioji kasdienybė, zet ir alfa kartos bei kiti gąsdinantys žodžiai su kuriais nuolat tenka susidurti. Pažangi realybė, kurioje suaugusiesiems kartais taip sunku apsiprasti. O gal, tiksliau, taip sunku suvokti, kad ši realybė priklauso nebe jiems. Įvairaus dydžio kompiuteriai ir kiti išmanieji įrenginiai veikia ne tik kaip bendravimo priemonės, tačiau yra nepakeičiama gyvenimo, pramogų ir netgi mokymosi dalis mūsų atžaloms. Atžaloms, kurios šiandien yra visuomenės sopulys, su kuriomis bendros kalbos niekaip neranda pedagogai, kurios yra nesukalbamos, kurioms niekas neįdomu. Atžaloms, kurios viso labo yra tik tikrasis tos pasikeitusios realybės atspindys.

Įsileisti pokyčius

„Jei negali įveikti priešo, susidraugauk su juo“ – regis taip skamba visiems pažįstama frazė. Kai prieš kelis šimtus metų buvo išspausdinta pirmoji knyga, pasaulis plojo. Vos atsiradus galimybei, visi puolė daryti tai, ką po dar šimto metų „Katekizmo“ prakalboje nurodė Martynas Mažvydas: „Imkit mane ir skaitykit“. Knyga buvo naujovė, prabangos prekė, retenybė, kurią žmonės pasitiko su džiaugsmu. Pažanga, kuri sparčiai skynėsi kelią į visas gyvenimo sritis, tapo pagrindine ir svarbiausia švietimo priemone. Nuo kurios niekas nebėgo ir nesibaidė it maro.

O kas vyksta šiandien? Šiandien toliau vykstančios pažangos tėvai ir ugdymo įstaigų darbuotojai (bent dauguma) tiesiog kratosi. Visais įmanomais būdais jos stengiamasi neįsileisti ne tik į kasdienybę, tačiau ir į ugdymo procesą. Išmaniosios priemonės vaikams yra draudžiamos, laikas su jomis tampa prizu už pasiektus rezultatus, o draudimas – didžiausia bausme, taip tik dar labiau didinant jų galią. Juk uždraustas vaisius yra skaniausias.

Vienas žingsnis į priekį, du atgal?

Ar niekada nekilo minčių, kad prie šios modernėjančios kasdienybės ir šių modernėjančių vaikų tiesiog sunku priprasti mums patiems? Nes tėvų, mokytojų karta augo visiškai kitaip. Augo tais laikais, kai kompiuteriai buvo naujovė, retenybė, prabangos prekė. Gal paprasčiausiai atėjo laikas tai įsileisti? Ir įsileisti ne kaip mirtiną priešą, o rasti tinkančią vietą, pritaikyti mokymosi procese, užtikrinti laisvalaikį, kuris ugdytų. Skatinti tobulėjimą užuot vertus vaikus žengti tą žingsnį atgal.

Laikas prie kompiuterio tikrai neveikia vaikų neigiamai, jei jis yra kontroliuojamas ir kokybiškas. Vargu ar kas galėtų paneigti net ir populiariųjų kompiuterinių žaidimų naudą, turint galvoje anglų kalbos žinių gilinimą. Ir tai yra puikiausias pavyzdys, kaip technologijos gali tarnauti vaikams, o ne atvirkščiai. Viskas, ką reikia padaryti – priimti tą priešą ne tik kaip atžalų, bet ir savo draugą. Interaktyvios, kompiuterizuotos užduotys įtraukia vaikus ir tai tikrai nereiškia, kad tokiu būdu jie kvailėja. Priešingai, pagaliau reikia pripažinti, kad toks yra tiesiausias kelias juos ko nors išmokyti, patinka tai suaugusiesiems ar ne.

Laikai pasikeitė, vaikai – taip pat.