Iš mokytojo dažnai tikimasi stebuklų, o ir pats mokytojas neretai mano savaime esąs stebuklas. Tokia priešprieša sukelia nuolatinius konfliktus, kas klasėje yra viršesnis, kieno pareigos ir teisės yra svarbesnės. Šiandieninėje mokykloje mokytojai vis dažniau įvardija pagarbos stoką – mokiniai nori jaustis ir jaučiasi lygūs su jiems dėstančiais pedagogais, iškelia nepatogius klausimus ir kiekviename žingsnyje ieško prasmės, kam to reikia. Kitame kontekste tai būtų sveikintinas jaunų žmonių kritinis mąstymas, bet tik ne mokykloje, kur tikimasi, kad vaikai be diskusijų elgsis taip, kaip iš jų tikimasi.
Dauguma mano mokinių viena didžiausių problemų ar sunkumus mokytis sukeliančių priežasčių įvardija kontakto su mokytoju trūkumą. Skirtis tarp kartų, nesutampantys interesai, pomėgiai ir požiūris sukuria prarają, kurios, pasak vaikų, mokytojai neskuba mažinti. Dažnas pedagogas vis dar nori jausti visa galva aukščiau nei jo mokiniai ir būti gerbiamas vien už tai, kad yra mokytojas. Už įrašą darbo knygutėje? Tuo metu vaikai sako norintįs, kad mokytojas jiems būtų artimas, bent šiek tiek išmanytų tai, kas aktualu jiems, skirtų laiko pasikalbėti, užmegzti ryšį, o ne tik cituotų vadovėlyje aprašytas taisykles ištisas 45 minutes.
O kaip sunkumai dirbti? Pažįstami mokyklose dirbantys asmenys susiduria ne tik su dideliu krūviu, neadekvačiu mokinių skaičiumi klasėse, bet ir nepamatuotas tėvų troškimais daryti stebuklus. Ar tikrai mokytojo darbas sukurti motyvaciją mokytis? Ar tikrai mokytojas turi būti įpareigotas, kad visi klasėje mokytųsi vienodai gerai?
O kur dar ir tėvai, kurie taip pat jaučia individualaus pedagogo laiko ir dėmesio stoką jų vaikui, aiškiai mato per didelį vaikams tenkantį krūvį, nežmonišką dėstymo tempą, susiduria su mokytojo autoritariniu režimu klasėje, kai vidutinių ar žemesnių gebėjimų vaikui nesuteikiama galimybė pakartoti, paklausti, nuodugniai išsiaiškinti nesuprastą temą, dėl lėtesnio tempo jam tenka namų darbų našta.
Vaikai nepasitiki jiems dėstančiais mokytojais, nes dažniausiai jie ateina „ne draugauti, o dirbti“. Mokytojai palaiko distanciją tarp savęs ir mokinių, nes „profesija verta pagarbos“. Tiesiog savaime. Taip po truputį vaikai tampa laukiniais, su kuriais neįmanoma susikalbėti, o mokytojai atgyvenomis, su kuriomis neįmanoma susikalbėti. Bent dėl vieno sutariama. 😊 Nors atsakomybę dėl laiko ir krūvio stokos turėtų prisiimti sistema, nemaža dalimi situacija priklauso ir nuo abiejų pusių – noro bendradarbiauti ir suvokimo, kad pagarbos, kaip žmogus, vertas kiekvienas.