„Dabar vaikų niekas nebaudžia. Vaikams viskas galima. Vaikų negalima drausminti.“ Tokie ir panašūs teiginiai skamba dažnai ir daugeliui atrodo, kad jei vaikas nėra stovėjęs kampe ir ant jo kasdien nėra keliamas balsas – vadinasi, jis nėra auklėjamas. Skirtingų specialistų ne kartą patvirtinta tiesa yra tokia, kad auklėjimas bausmėmis ir pakeltu balsu yra ne tik žalingas ir neveiksmingas, bet net ir gali išprovokuoti priešingą reakciją bei rezultatą nei tikimasi. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikų nereikia auklėti. Efektingiausias būdas sulaukti norimo elgesio – paskatinti vaiką patį padaryti išvadas, sąmoningai priimti sprendimą ir įvertinti pasekmes. Visgi, atskirti bausmes ir pasekmes kartais keblu.
Kuo skiriasi bausmė ir pasekmė?
Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį – atrodo, kad pagrindines auklėjimo tiesas galima rasti net ir fizikos vadovėlyje. Vadinasi, jei atlikai vienokį ar kitokį veiksmą, jis turės atitinkamą pasekmę. Tarkime, jei nevalgai pietų, pusvalandį stovi kampe. Ar tikrai? Tai, kad nevalgai pietų, savaime niekaip nėra susiję su stovėjimu kampe, todėl tai yra ne pasekmė, o bausmė. Pabandykime kitaip. Jei nevalgai pietų, iki vakarienės turėsi pakentėti alkį. Jei pasirenki nevalgyti – esi alkanas, veiksmas ir jo atoveiksmis. Sprendimas ir pasekmė. Tokiu būdu mes nebaudžiame vaiko, nieko iš jo neatimame, nedraudžiame. Tai sąmoningas paties pasirinkimas, kuris sukelia atitinkamas pasekmes. Tikėtina, kad po kelių tokių bandymų toje pačioje situacijoje nebekils jokių derybų, nes vaikas jau bus susipažinęs su pasekmėmis. Tik viena svarbiausių taisyklių šiuo atveju – pasekmės turi būti aiškios, nurodytos ir aptartos iš anksto, o ne tada, kai veiksmas jau atliktas. Tai tuo pačiu yra ir esminis bausmės bei pasekmės skirtumas. Bausmė dažnai yra spontaniška, neproporcinga ir visiškai nesusijusi su veiksmu. Pasekmė – tarsi žaidimo taisyklės, kur kiekvienas ėjimas yra tam tikras rezultatas.
Kodėl renkamės bausmes?
Bausmių kultūra dar giliai įaugusi mūsų aplinkoje. Viena vertus atrodo, kad kitaip ir būti negali, juk dauguma šiuolaikinių tėvų patys buvo taip auklėjami. Tėvų tėvams trūko žinių, prieigos prie tyrimų, literatūros. Kita vertus – taip greičiau ir paprasčiau. Auklėjimas bausmėmis nereikalauja tiek kantrybės ir žinių, vaikai ima bijoti, slapukauti, tačiau jų elgesys iš esmės nepasikeičia. Pakinta tik aplinkybės ir laikas – tėvai žino vis mažiau ir vis mažiau dalyvauja vaikų gyvenime. Taikant pasekmių metodą užtrunka, kol jis pradeda veikti, kol vaikas ima sąmoningai priimti sprendimus, kartais pasekmės vargina ir pačius tėvus. Tačiau auklėjimas ir neturi būti lengviausias sprendimas. Tai visą gyvenimą trunkantis darbas ne tik su vaiku, bet pirmiausia ir su pačiu savimi.