Nors žmogaus temperamentas yra gana individualus dalykas ir psichologai vieningai sutaria, kad temperamento tipų negalima skirti kategoriškai, jo ypatybės išryškėja gana ankstyvame amžiuje. Iš esmės temperamentas yra tai, kaip mes reaguojame į aplinką. Skiriami keturi temperamento tipai pasižymi skirtinga reakcija į dirgiklius. Flegmatikai paprastai reaguoja santūriai, jų atsakas į dirgiklį yra nežymus, slopinamas viduje. Cholerikai – priešingai. Jiems įprasta reaguoti aktyviai ir piktai. Sangvinikams dirgiklis dažniausiai sukelia juoką, o melancholikams liūdesį. Rodos, nieko naujo, kad įvairiame pasaulyje gyvena įvairūs žmonės. Tačiau vaiko polinkis į vieną ar kitą temperamento tipą gali sukelti gana didelių iššūkių tiek namuose, tiek ugdymo įstaigoje tada, kai jo tipas aiškiai skiriasi nuo aplinkinių, suaugusiųjų.
Skirtingų temperamentų susidūrimas
Nuolatiniai konfliktai, įtampa ir emocinis nuovargis lydi tų suaugusiųjų su vaikais santykius, kurie negeba priimti vaiko temperamento ypatybių. Puikių pavyzdžių yra pateikęs psichologas Olegas Lapinas, kuris aptarė galimus skirtingų temperamento tipų susidūrimo scenarijus. Vienas tokių pavyzdžių – nuolat pakiliai nusiteikusio sangviniko susidūrimas su flegmatiku suaugusiuoju. Optimistas vaikas į dirgiklius pirmiausiai reaguojantis šypsena ir juoku santūriam mokytojui tikrai nekels teigiamų emocijų. Su priešybe susidūręs suaugusysis tokį vaiką veikiausiai laikys padauža ir apipils krūva pastabų. Panašiai atrodytų ir atvirkštinė situacija, kai susidurtų flegmatikas, lėtesnis vaikas ir aktyvaus būdo sangvinikas suaugusysis. Tokiam mokytojui flegmatikas vaikas gali pasirodyti netgi turintis sutrikimų, negebantis visko atlikti taip, kaip reikia, kaip atlieka visi kiti. Kas tokiais atvejais vyksta? Nyksta bet kokios galimybės užmegzti produktyvų santykį su vaiku. Nuolat kritikuojamas vaikas iš tikrųjų gali pradėti galvoti ir jaustis, kad su juo kažkas negerai, kad jis negali pritapti ir neturi galimybių įtikti suaugusiesiems. Jei kalbėtume apie akademinį pasaulį – taip nepriimamas vaikas praranda motyvaciją stengtis, nes yra pasmerktas būti neįvertintas.
Cholerikas negali šaukti
Aplinkiniai suaugusieji privalo atsižvelgti į vaiko temperamento ypatybes ir priimti jį tokį, koks yra. Kad tai sėkmingai pavyktų, svarbu laikytis dviejų taisyklių: neprimesti vaikui savo būdo ypatybių, nesprausti jo į suaugusiajam įprastus rėmus ir padėti vaikui pačiam aiškiai suvokti savo išskirtinumus, išmokti su jais gyventi. Kitaip tariant, pirmiausia, negalima reikalauti, kad vaikas būtų toks, kaip suaugusieji ar kaip visi, nes visi esame per daug skirtingi, kad būtų galima nubrėžti aiškias elgesio gaires. Taip pat svarbu padėti vaikui pažinti pačiam save ir savo temperamentą. Aktyviai ir paprastai pykčiu reaguoti linkęs cholerikas negali pradėti šaukti vidury pamokos ar kitos veiklos, negali į dirgiklį reaguoti agresija ar kitais nepriimtinais būdais, todėl aplinkinių pareiga išmokyti tokį žmogų kilusias emocijas ir reakciją išreikšti tinkamai, saugiai, nepažeidžiant socialinių normų. Geriausia, ką galime padaryti – nepalikti vaikų ir nelaukti, kol jie išaugs, subręs ar kaip kitaip pasikeis.
Psichologo Olego Lapino įžvalgos čia -> https://lapinoskrynia.lt/skaitykimes-su-vaiko-temperamentu-skaitykimes-su-vaiko-temperamentu/