Esame įpratę, kad atliktas darbas yra vertinamas. Suaugusiųjų pasaulyje jis dažniausiai įgyja skaitinę, piniginę išraišką, vaikų – reiškiamas pagyrų žodžiais arba pastabomis, raudonomis varnelėmis paraštėse, šypsenėlėmis, pažymiais ir kitokiais simboliais. Skirtingos vertinimo sistemos įsigalėjusios visose srityse, nes jos nubrėžia aiškias gaires ir padeda lengviau orientuotis, aiškiau identifikuoti savo vietą toje
Stresą, įtampą, baimę ar kitas neigiamas emocijas ugdymo proceso metu jaučia ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai bei ugdytojai. Dažniausiai šios emocijos išprovokuoja nepageidaujamas reakcijas, netinkamą elgesį, tampa esminiu trukdžiu siekiant aukštesnių rezultatų ar tinkamai atlikti savo darbą. Dingsta motyvacija eiti į pamokas ar darbą, kartu ruošti namų darbus,
Esame įpratę kelti tikslus tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime, todėl ne išimtis ir vaikai. Iš jų reikalaujame mums priimtino, socialines taisykles atitinkančio elgesio, mus tenkinančių įvertinimų mokykloje ar kitose srityse. Kartojame jiems, kokiais žmonėmis jie turi būti ir kokiais jokiu būdu negali. Nurodome, ką ir kaip vaikai turi daryti, kad
Pažymys – skaitinė reikšmė skirta įvertinti atlikto darbo kokybę. Ir ne daugiau. Ne žinias, ne gebėjimus, o konkretaus atlikto darbo kokybę. Labai dažnai tai pamirštame, suteikdami pažymiui kur kas didesnę reikšmę, kone sulygindami jį su pačiu mokiniu. O iš tiesų tą vertimą gali lemti, ir lemia, daugybė veiksnių. Kas nėra
Vaikai ne visada elgiasi taip, kaip aplinkiniams norėtųsi. Arba – kaip aplinkiniams būtų patogu. Tiesa, dažniausiai tie aplinkiniai yra patys tėvai, kuriems vaikų nepaklusnumas kelia stresą, pyktį ir kitas neigiamas emocijas. Ypač, jei incidentai kyla viešumoje, kur, rodos, visų šalia esančiųjų žvilgsniai nukrypta į jus ir tik į jus.